Paskelbta

Daina Habdankaitė: ką filosofai gali pasakyti apie chaosą?

Chaosas tikrai nėra viena pagrindinių, amžinųjų filosofijos temų, tačiau tiesiogiai ar tik kaip šešėlis istorijoje vis išnirdavo mąstytojų veikaluose. Senovės graikas Herakleitas chaosą įsivaizdavo kaip tvarkingo Kosmo priešybę, iš kurios neapibrėžtumo randasi pasaulis. Apšvietos epochoje Immanuelis Kantas nepaliko vietos intelekto kategorijas peržengiantiems samprotavimams, teigdamas, kad mums pamąstomi ir įsivaizduojami gali būti tik reiškiniai, o ne daiktai savaime. Tad chaosas kaip toks Kanto sistemoje pasirodo esąs neprieinamas žmogiškajai sąmonei. XX a. aušroje Henri Bergsonas chaosą, kaip ir neigimą bei nebūtį, laikė išvestiniais iš teigimo ir būties. Anot jo, mūsų sąmonė daro klaidą priimdama prielaidą, jog visa prasideda nuo niekio, nes iš tikro tikrovė yra pertekusi būties. Šiandien galėtume klausti, ar šimtmečiais nutylėtas, nustumtas į paraštes ir tūnojęs filosofijos idėjų šešėlyje chaosas dar įdomus filosofams? Ir dar kaip! Panašu, kad šis amžius yra chaoso aukso amžius.

Filosofija kaip chaoso įveikimas

Prancūzų mąstytojai Gilles’is Deleuze’as ir Félixas Guattari knygoje Kas yra filosofija? rašo: „Filosofijos plotmė yra ikifilosofinė, kol svarstome tik apie ją vieną, nepriklausomai nuo ją užimančių konceptų, o štai nefilosofija yra ten, kur plotmė susiduria su chaosu. Filosofijai reikia ją suprantančios nefilosofijos, jai reikia nefilosofinio supratimo, kaip menui reikia nemeno, o mokslui – nemokslo.“ Pasak jų, filosofija, menas ir mokslas kiekvienas savaip kovoja su chaosu – tuo, kas nesuprantama, kas yra iki mąstymo, iki koncepto. Kita vertus, nesuprantamybės chaosas kartu yra ir filosofijos, meno ir mokslo sąlyga, jis yra būtinas pastariesiems rastis ir vystytis. Taip užkuriamas suprantamybės ir nesuprantamybės amžinas sukimasis ratu.

Amerikiečių filosofas Eugene Thackeris žengia dar toliau teigdamas, kad visa Vakarų filosofija yra mėginimas susitvarkyti su tikrovės beprotybe ir jos keliamu siaubu. Trilogijoje Horror of Philosophy (Filosofijos siaubas) jis siūlo siaubą sieti ne su ko nors baime, o visų pirma su mąstymu apie tai, kas nežinoma, nepažįstama. Taip žiūrint, filosofija liaujasi atrodžiusi kaip didvyriška pastanga suprasti visa ko esmę ir pasirodo naujoje šviesoje (o gal reikėtų sakyti – prieblandoje?) kaip dramatiškas, neretai ir tragiškas bandymas atremti nesuprantamybės keliamą siaubą, dažnai jį tiesiog nustumiant į filosofijos paraštes kaip tai, kas ne taip svarbu, sunkiai pamąstoma ar iš principo neverta brangaus filosofų laiko. Jei priimtume Thackerio išeities poziciją, atsirastų proga didžiųjų mąstytojų sistemas peržvelgti skaitant tarp eilučių ir tyrinėjant paraštes – nes ten sukauptas visas filosofijos siaubas tikrovės akivaizdoje. Tačiau ar tai reiškia, kad pati tikrovė yra siaubingai chaotiška?

Chaosas kaip tikrovės pagrindas

Prancūzų filosofas Quentinas Meillassoux Kantą ir vėlesnius mąstytojus kaltina koreliacionizmu –prielaida, kad žmogaus intelektui ir protui prieinami tik reiškiniai, tad visa, kas mąstoma, koreliuoja su mąstančiojo sąmone. Jis ragina pasitikėti proto galimybe suvokti nuo žmogaus nepriklausomą tikrovę ir tai daryti kviečia spekuliacijos keliu. Viena iš jo svarstomų spekuliatyvių idėjų yra hiperchaosas. Jei chaosą suprantame kaip tvarkos nebuvimą, kurį gali keisti tvarka, tai hiperchaosas niekada nepraeina. Anot Meillassoux, hiperchaoso idėja išreiškia paprastą principą: absoliutaus pagrindo dėsnis, kuriuo rėmėsi diduma ligšiolinės filosofijos, neegzistuoja. Kitaip tariant, nėra jokios būtinos priežasties pasauliui būti tokiam, koks jis yra dabar. Maža to, bet kurią akimirką vieną tvarką gali pakeisti kita, nes visa, kas tikrovėje yra būtina – tai atsitiktinumas. Laikantis Meillassoux siūlomo mąstymo kelio, tenka priimti prielaidą, kad mūsų tikrovę grindžia ne iš anksto numatyta ir mūsų supratimui pasiruošusi tvarka, o priešingai – hiperchaosas, kuris, kaip veikale Après la finitude (Po baigtinybės) rašo autorius, yra tiek pastovumo, tiek kaitos šaltinis. Nepamąstomas, nuo žmogaus proto nepriklausomas, iracionalus būties šaltinis.

Nuo chaoso prie entropijos

Racionalumo ir iracionalumo priešprieša rūpi ir kitam prancūzų mąstytojui – Bernard’ui Stiegleriui. Jis atsispiria nuo XX a. fizikoje iškeltos ir daugelyje kitų sričių (komunikacijos, informatikos, ekonomikos teorijose) pritaikytos entropijos idėjos. Jos esmė – uždaroje arba atviroje dinaminėje sistemoje tvarka pamažu pereina į netvarką, taip sistema tampa vis labiau atsitiktinė ir nenuspėjama. Knygoje Passer à l’acte (Imtis veiksmų) filosofas atkreipia dėmesį, kad žmogaus laikas skiriasi nuo visatos laiko, tad ir jo tvarkos-netvarkos dinamika yra kitokia. Žmonija kaip sistema turi priemones entropijos procesą apversti ir išjudinti negentropinį judėjimą – tvarkos didėjimą. Kaip tai padaryti? Per komunikacijos, informacijos ir žinojimo plėtrą. Tačiau ne bet kokią. Stiegleris atkreipia dėmesį, kad informacinio triukšmo apgaubtoje kasdienybėje entropija tik auga, mat pasidaro sunku atskirti tikrą žinojimą nuo netikro, nuomonę nuo fakto, tiesą nuo netiesos. Filosofo sprendimas – kritinio mąstymo stiprinimas, kuriam reikalinga tiek intelektualinė, tiek politinė paskata.

Tad kas yra tas chaosas, su kuriuo galynėjasi šiuolaikiniai mąstytojai? Tikrovės pagrindas, nesuprantamybė, informacijos perteklius? Kad ir kokiu pavidalu pasirodytų, chaoso filosofema šiandien skatina į mąstymo veiklą ir kartu į tikrovę pažvelgti kitaip – pro šonines duris, į tamsesnes kertes, į vietas, kurios šimtmečiais dulkėjo pamirštos.

Paskelbta

Kuo Cicerono veikalas „Apie lemtį“ svarbus šiuolaikinei filosofijai?

Klasikinės filosofijos veikalų vertimai į lietuvių kalbą bei jų leidyba pastaraisiais metais išgyvena ne pačius prasčiausius laikus – vos per kelerius metus leidyklos „Jonas ir Jokūbas“ išleisti Platono veikalai „Charmidas“ ir „Alkibijadas“, taip pat Barucho Spinozos, Anne Conway bei kitų, jau vėliau rašiusių mąstytojų darbai, taip pat pasirodė Tatjanos Aleknienės versti „Filebas“ (LEU leidykla) ir „Gorgijas“ (Leidykla „Žara“).

Klasikinės filosofijos veikalų ansamblį neseniai papildė ir Cicerono veikalas „Apie lemtį“. Tai trumpas, bet svarbus kūrinys pristatantis Cicerono mintis apie lemties problematiką, kurį išvertė filosofė Živilė Pabijutaitė, o išleido „Jonas ir Jokūbas“. Susidomėjusiems kūriniu žemiau pateikiame Živilės Pabijutaitės mintijimą apie Cicerono veikalo svarbą šiuolaikinei filosofijai.

Pamirštas Cicerono įnašas į filosofiją

Cicerono veikalo „Apie lemtį“ (De fato) vertimo į lietuvių kalbą pasirodymas yra gana netikėtas įvykis Lietuvos kultūroje. Ilgą laiką Cicerono vardas buvo siejamas su iškilaus oratoriaus ar politinio veikėjo figūra, o į filosofinius jo veikalus buvo žvelgiama su nepasitikėjimu ir įtarumu.

Garsaus XIX a. klasiko, Nobelio premijos laureato Theodoro Mommseno vertinimu, esą „Ciceronas buvo žurnalistas pačia blogiausia šio žodžio prasme, besišvaistantis žodžiais ir pasižymėjęs neįtikėtinai skurdžiu mąstymu“, niekas rimčiau nedvejojo iki praėjusio amžiaus devintojo dešimtmečio.

Atrodo, kad didelių filosofinių aspiracijų neturėjęs ir pats Ciceronas – viename iš laiškų savo bičiuliui Atikui jis tvirtina, kad jo veikalai geriausiu atveju tesantys tik graikiškosios filosofijos „nuorašai, atsirandantys beveik be pastangų; prisidedu tik žodžiais, kurių nestokoju“.

Skaityti toliau: Kuo Cicerono veikalas „Apie lemtį“ svarbus šiuolaikinei filosofijai?

Paskelbta

Keturi filosofijos veikalai keturioms Advento savaitėms

Iki Kalėdų belikus keturioms savaitėms, tikrai verta ir teisinga lakstymą po prekybos centrus iškeisti į susitikimą su knyga! Šiame mūsų blogo įraše dalinamės Vilniaus ir Turino universitetų filosofijos doktoranto Ruslano Baranovo knygų rekomendacijomis. Keturioms Advento savaitėms jis siūlo keturis vidutinio dydžio filosofijos veikalus, kurie padės kiek kitaip prieiti prie Kalėdų dvasios, apie kurią tiek daug kalbama šventiniu laikotarpiu. 

Bruno Latour Down to Earth: Politics in the New Climatic Regime

Šiandien apstu knygų, kurios vienu ar kitu būdu diagnozuoja tai, kad politinis susiskirstymas į kairę ir dešinę nebeteko prasmės. Teigiama, kad nuo 19 amžiaus pasaulis pasikeitė taip stipriai, kad tuo metu išrasta kairės-dešinės perskyra tampa vis labiau beprasme, o tikrasis politinis nesutarimas šiandien slypi ginče tarp centrizmo ir populizmo, tuo pat metu daugybei protestuojant prieš tokį (centrizmo vs populizmo) politikos paveikslą. Kitaip tariant, senosios mąstymo schemos dažnai nebepadeda suprasti to kas vyksta ir to ką reikia daryti, ypač mąstant apie klimato kaitą, globalizaciją ar visuomenės sveikatos klausimus. Kaip sako pats Latouras, „Bendro pasaulio nebuvimas varo mus iš proto“. Tiesa, tokia negatyvia diagnoze didžioji dalis knygų ir pasibaigia.

Prancūzų sociologo Bruno Latouro knyga yra ypatinga tuo, kad joje pateikiamos perskyros, kurios turėtų mums padėti susigaudyti ir organizuoti savo politinį gyvenimą skirtumui tarp kairės-dešinės pasitraukiant į antra planą. Matyt, didžiausia knygos dorybė yra tai, kad joje tikrai atrasite minčių, kurių niekur kitur negirdėjote: tas mintis norėsis apmąstyti, su jomis ginčytis, iš nepasitenkinimo trepsėti koja. Politika, ideologija, populizmas, klimato kaita. Tikra puota!

105 teksto puslapiai.

Skaityti toliau: Keturi filosofijos veikalai keturioms Advento savaitėms

Paskelbta

Roland Breeur’s new book „Lies – Imposture – Stupidity“

Margins, a new philosophy series, is dedicated to exploring unconventional avenues of thought. In addition to stimulating the mind with unique takes on topics in philosophy, Margins also aims to please the eye with its similarly unconventional design. In terms of length, this series features monographs between long journal articles and short books. The books in this series do not aim to be stereotypically scholarly, and if the quality of the insights reaches the level of inspired scholarship, they do so by circuitous routes of imagination and inspiration. This series does aim, however, to publish books that will provide readers with pleasurable intellectual experiences and open readers up to new philosophical roads to travel.

The second book of Margins series is Roland Breeur’s „Lies – Imposture – Studpidity“. Roland Breeur (born 1966) is a Professor of Philosophy at KU Leuven, Belgium, who specializes in teaching modern and contemporary French philosophy. After writing his PhD on Marcel Proust and studying and publishing work on Bergson, Merleau-Ponty, and Sartre, Breeur shifted his investigative focus to the origins of French Modernity from Descartes to Malebranche. Today, his research is focused primarily on Spinoza’s Ethics and the trying to make more explicit and take seriously what Deleuze meant in classifying Spinoza as anti-Cartesian.

Skaityti toliau: Roland Breeur’s new book „Lies – Imposture – Stupidity“

Paskelbta Pakomentuoti

Trys leidyklos „Jonas ir Jokūbas“ naujienos Pavilijono knygų savaitgaliui

Maža filosofinių knygų leidykla „Jonas ir Jokūbas“ Pavilijono knygų savaitgalyje vykstančiame lapkričio 29 – gruodžio 1 dienomis pristatys tris filosofines naujienas: Gilles’io Deleuze’o ir Félixo Guattari „Kas yra filosofija?“, Cicerono „Apie lemtį“ ir Rolando Breeurio „L.I.S.: Lies – Imposture – Stupidity“.

Gilles Deleuze ir Félixo Guattari „Kas yra filosofija?“

Deleuze Guattari „Kas yra filosofija?“

Gilles’io Deleuze’o (1925 m. – 1995 m.) ir Félixo Guattari (1930 m. – 1993 m.) „Kas yra filosofija?“ iš prancūzų kalbos išvertė Daina Habdankaitė ir Nijolė Keršytė, knyga buvo finansuota Prancūzų instituto, Lietuvos kultūros tarybos. Tai yra vienas iš trijų šių mąstytojų bendradarbiavimo vaisių, greta „Kapitalizmo ir šizofrenijos“ bei „Kafka: mažųjų literatūros link“. Vėlyvuoju Deleuze’o ir Guattari kūrybos periodu parašytame veikale keliamas amžinasis filosofinis klausimas apie filosofijos tapatybę, kritikuojamos modernaus mąstymo klišės. Autoriai parodo, kad filosofija, skirtingai nei teigia ligtoliniai mąstytojai, nėra nei kontempliacija, nei refleksija, nei bendravimas. Anot jų, filosofija – tai sąvokų kūrimas, kurio metu filosofija įgauna jėgos veikti ne tik teoriniame, bet ir socialiniame, politiniame, meniniame, ekonominiame ir kituose laukuose. Ryškindami filosofinio mąstymo skirtumą nuo kitų mąstymo formų – mokslo, meno, literatūros ir muzikos – autoriai brėžia gaires tarpdisciplininiam bendradarbiavimui, kartu išsaugodami filosofijos tapatumą. „Kas yra filosofija?“ yra ne tik Deleuze’o ir Guattari bendradarbiavimo apibendrinimas, bet ir puikus įvadas į Deleuze’o filosofiją, kadangi knygoje pristatomos pagrindinės filosofo naudojamos sąvokos. Skaityti toliau: Trys leidyklos „Jonas ir Jokūbas“ naujienos Pavilijono knygų savaitgaliui